Rygos bienalės (2020) metu buvusiame dažasvydžio lauke Andrejsaloje, Anastasija Sosunova atliko keletą intervencijų ten buvusiose pseudo-architektūrinėse struktūrose. Laukas, imituojantis mažą miestelį su įvairiomis kliūtimis ir pastatais, kaip namai ir bažnyčia, buvo sukonstruotas dažasvydžio verslininkų iš medžio plokščių ir paliktas jiems išsikeldinus. Šį lauką Sosunova traktuoja kaip ready-made‘ą, atnaujindama jo istoriją: autorė įterpia skulptūrinius elementus, kurie formuoja fiktyvios Droserasporų bendruomenės pėdsakus. Pasak menininkės kuriamos legendos, šios būtybės gyveno žaisdamos, komunikavo spjaudydamos dažus ir garbino benamius katinus.
Ši gyvenvietė formuojasi per slėpiningų elementų kolekciją, įskaitant išlietus ir modifikuotus namų apyvokos baldus, keptą druskos tešlą, metalu ir derva dengtas skulptūras bei asambliažus iš toje vietovėje rastų objektų. Šių buitinių ir viešųjų erdvių puošyba dirbtinį kaimą vienu laipsniu priartina prie realybės. Kaip pažymi Sosunova, „miestietiškas dažasvydžio laukas yra konceptualus laukas, kur medinių dėžių struktūros atstoja kaimynystę, politinių, socio-ekonominių, kultūrinių įtampų reprezentacijas, vykstančias žmonių gyvenamoje aplinkoje“. Dažasvydžio laukas atvaizduojamas 1:1 masteliu, kur kaimynystė atkuriama kaip aiškaus konflikto vieta, kurį reikia išspręsti žaidžiant.
Šiame kontekste instaliacija taip pat perima vaidmenų žaidimo, atliekamo apleistoje etnografinio muziejaus ekspozicijoje po atviru dangumi, logiką, iškeldama naujus klausimus dėl etnografinio žvilgsnio ir subjektyvios interpretacijos. Sosunova žiūrovus kviečia patirti jų pačių protais kuriamas fikcijas, kol tiriamas Habitabolo kaimas – rankomis sutverta, atrasta, paprasta ir siurreali žaisminga buveinė.
Parodos vaizdas Tarptautinėje Rygos Šiuolaikinio Meno Bienalėje 2, Ryga, nuotraukos autorė Hedi Jaansoo