Šią akimirką žiūriu į kairėje esančią spintelę: ji uždaryta, o tai reiškia, kad gali būti ir atidaryta. Kiekvienos durys yra pasiūlymas atidaryti jas, kiekvienas slenkstis – raginimas jį peržengti, kiekviena spyna – kvietimas išlaužti ją. Tokie smurtiniai ir žiaurūs yra priklausomybės klausimai. Nežinau, kas jos viduje: galbūt žurnalai ir knygos, visi tie biuro daiktelyčiai? Kai būna uždaryta, spintelė egzistuoja išorinėje erdvėje: vidus būna išorėje. Šis hermetiškas objektas, ši talpykla aklinais fasadais saugo prisiminimus, paslaptis, šmėklas, buvusių ir būsimų kūrinių liekanas. Bet ji yra tvarkinga – manau, kad jos viduje turėtų būti vidinė tvarka, kažkokia sistema. Ar ir aš turiu centrą, stuburą, atramą? Ar jis man teikia tvarkos pojūtį?
Stuburas yra vertikali suvokimo ašis, simetrijos prisilietimas. Kairė ir dešinė gali mainytis (be perstojo), tačiau viršus ir apačia nekinta, kol mano realybė reikalauja vertikalios pozos (atspindžiai vandenyje – okei). Simetrija yra kartotė, rimas ir aidas, kol galiausiai tampa kurtinanti ir netenka prasmės.
Užtrauktukas prasisega, perskiria dešinę ir kairę, išorę ir vidų, čia ir tenai. Aklinai uždaryta tamsa pratrūksta, ir simetrija išteka. Viskas virsta atonalia kakofonija ir subyra po kraupiai banalaus matematinio žingsnio, ir aš stebiu entropijos procesą (įspausti neįmanoma ne tik išspaustos dantų pastos). Motyvai mainosi, kvėpuoja, išsitempia ir susitraukia, vienas permatomo aliejaus sluoksnis vėl užlieja kitą. Atviroje erdvėje dingsta perskyros, išnyksta išorė ir vidus, skleidžiasi naujos intymumo dimensijos.
Prieik arčiau ir pažvelk – esu atvira talpykla, indas, niša, žadanti betarpišką atsaką. Tačiau nors stiklas yra skaidrus ir pralaidus šviesai, jis taip pat ją atspindi ir tampa nepermatomu. Milžiniškos vertikalios žaliuzės sukiojasi ir persijunginėdamos transliuoja tai, kas primena vidų ir tai, kas primena išorę, mirgėdamos kaip holograma, kaip raibuliai vandenyje, kaip skiautinių antklodė. Čia ir ne ten, ir tenai.
Skaitinių ištraukos:
Yve-Alain Bois, Tapyba kaip modelis
Rosalind E. Krauss, Tinkleliai
Gaston Bachelard, Erdvės poetika
Graham Harman, Į objektus orientuota ontologija: nauja visuotinė teorija
Olivia Laing, Keistas oras: menas nelaimės atveju
Tekstą iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius.
Vika Prokopavičiūtė yra lietuvių kilmės tapytoja, gyvenanti ir kurianti Vienoje. Kūriniuose asmeninę abstrakčią kalbą tapytoja metodiniu būdu susieja su poetinėmis įtakomis, kurios sudaro sąlygas naujam paveikslui atsirasti ir prieš tai buvusio. Kiekviena drobė yra struktūruotos, veikiančios kaip algoritmas, sistemos rezultatas, kuri tapybos proceso metu tarsi pati save koreguoja ir veda prie itin asociatyvaus, poetiško, mechaniško ir abstraktaus vaizdo. Pats tapymo metodas tampa motyvu. Neseniai menininkė surengė parodas: galerijoje Vartai Vilniuje, Haus Vienoje, NEVVEN Geteborge, xhibit Vienoje, nGbK Berlyne, Mauve ir Skulpturinstitut Vienoje.
Paroda veiks iki gegužės 14 d. Editorial (Latako g. 3, Vilnius) atviras trečiadieniais – penktadieniais 15 – 19 val. bei šeštadieniais 12 – 16 val.
Editorial programą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė. Parodą remia: Federal Ministry of Arts and Culture, Civil Service and Sport (BMKOES)
Grįžti į pradžią