Pora mėnesių nieko. Tada apdegusios gumos, skrudėsių, o gal aptingusios, keliolika savaičių neplautos peleninės kvapas. Iš tikrųjų, nei vienas iš jų netinka, bet ieškai atitikmenų tame, ką prisimeni, o prisimeni juslėmis, ne žodžiais. Įkvėpiu šiek tiek oro, liulančio toje pačioje kūnui artimiausioje išorėje. Vėl tas pats. Kvapas, kurio šiuo metu nėra, ir jo atitikmenys, kurie jo neatitinka. „Apsipažinimas“ paties viduje – neuronai dar nesugeba nesumezga jungčių tarp to, kas buvo ir dar trokšta būti prisiminta. Olfaktorika tvyro tame kūniškam tirštyje kupinam prieštarų, apie kurį nei šimtamečian psichoanalitikun*, nei kritinės teorijos neturi laiko mąstyti. Daug teksto efemeriškam Aš, daug teksto tik išoriškai galios struktūrai. Vaikystėje mokė, kad skaityti gerai reiškia skaityti greitai, suskubti atpažinti priežastinius ryšius, juos įtvirtinti vidinėje katalogizavimo sistemoje. Kai prireiks, ji savo visu svoriu užkris ant naujo puslapio. Atpažins jį, pavers jį jau skaitytu – sutaupys teksto, sutaupys laiko.

 

Turbūt dėl to ilgai nesupratau, kodėl kitun galėtų norėti piešti. Prieš pusšimtį metų vienan prancūzų menotyrininkan buvo įsitikinan, kad meno kūrinius žmonės „suryja“. Jie pabaigti, juos pirma galima visaip nužvelgti, tada pasiimti, pasidėti, o štai tekstai lieka judrūs. Jie kaip tas vidinio kūno Aš – sau aklosios zonos, kituoms – tirščiai. Juose troškimai neišsenka, nes vėl ir vėl neišsitenka.

„aš tik noriu viso viso tavo dėmesio, man tik reikia viso viso mano dėmesio“

 

Bet šiandien skaitau greitai. Tekstai vis labiau panašėja į permatomas, bet sistemas, kurių taisykles stropiai siekiau išmokti. Dar neįvardinti norai, jie kenktų taisyklingai etinei laikysenai. Ši atitikmenų pavidalais nugulė manyje. Tikiuosi, nusėdo tame galių mėtomam vėtomam asmens paviršiuje, panašėjančiam ne tiek į kontūrą, kiek į ženklą. Neįsisunkė į dabar nosį kutenantį orą, persmelktą jame nesančiais kvapais, labai jau nepavykusia Comme des Garçons serija iš ateisiančio laiko. Iš ten tirščius iškrapštyti dar pajėgsiu, nes ne visiškai patikėjau kitan prancūzų filosofan prielaida apie visą persunkiantį galios šešėlį, ir ta ilga kartoteka, {nuolat pildoma, 11.05}, jami patikėjusių labiau. O į piešinius šiomis dienomis žvelgiu ilgiau – tai mano jutimų susigrąžinimo pratybos.

 

* Čia ir toliau vartojami Ginos Dau pristatyti lyties nenusakantys įvardžiai bei linksniai, kurių lentelę galima rasti Agnės Jokšės apsakyme „Jubiliejiniai metai“, Vilnius, 2017.

 

Paroda veiks iki lapkričio 27 d.

 

Menininkai: Viktorija Damerell, Liudmila, Sallamari Rantala

Kuratorius: Adomas Narkevičius

Parodos architektė: Laura Kaminskaitė

Dizainerė: Asta Ostrovskaja

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

Dėkojame Laurai Kaminskaitei, Antanui Gerlikui, Monikai Kalinauskaitei, Agnei Jokšei, Monikai Janulevičiūtei, Eglei Trimailovaitei, Antanui Dombrovskij, Nacionalinei dailės galerijai, Lewben Art Foundation

Parodos atidarymo renginyje maloniai prašome turėti galimybių pasą.

„Editorial“ atviras III-V 15-19 val. bei VI 12-16 val.

„Editorial“ programą remia Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Grįžti į pradžią