Vasario 6 d. 18 val. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) duris atvers jungtinė Martos Frėjutės ir Sallamari Rantalos paroda „Čia būta pilies“. Parodoje įvairiomis raiškos priemonėmis nagrinėjamas žmogaus santykis su medžiagomis, istorija, geologija ir laiku. Pasitelkdamos tokias medžiagas kaip smėlį ar stiklą ir įpindamos humoro elementų, menininkės siekia komentuoti būdus, kuriais žmonės gyvąją ir neorganinę medžiagas naudoja antropocentrinėms fantazijoms, materijas eksploatuodami savo emociniams poreikiams patenkinti ir mūsų aplinkai formuoti.
Parodos pavadinimas žiūrovą sviedžia į kelis kontekstus iškart – vieni kitus papildančius ir sykiu vienas kitam prieštaraujančius ar net stojančius kovon. Čia sujungiami rimtas, gal net rūstus ir lengvesnis, bet ne mažiau svarbus kontekstai. Viena vertus, pavadinimas nurodo į istoriją (plačiąja prasme) ir archeologiją, atrastas pilis, po tokių atradimų kylančius vaizduotės procesus ir jų lemiamą „sunkųjį“ kontekstą (įvairių metanaratyvų kūrimą ir pan.). Kita vertus, šis „sunkusis“ kontekstas – tikriausiai per dažnai girdimas ir gerokai pabodęs – pastumiamas į šalį, kad užleistų vietą kitokio pobūdžio pilims, statomoms pajūryje ne amžinybei, o visiškai priešingai – žinant, kad po pusdienio jų neabejotinai neliks.
Archeologija ir geologija šioje parodoje išlaiko tam tikrą romantikos šydą, savaime besiformuojantį skverbiantis gilyn į žemę ir susiduriant su trupiniais kažko, ko beveik nebegalime pažinti. Trupiniai čia reiškia keletą dalykų; pavyzdžiui, rankos atspaudą, kuris yra plonytė dvimatė žymė kūno, šalia rankos turinčio (arba turėjusio) ir koją, galvą ar bambą (M. Frėjutės „Mes čia buvome“). Ant žemės stovintis vitražas su delnų atspaudais prie žiūrovo ir kasdienybės priartina iš karto keletą dalykų, kuriuos dažnai norima nugvelbti į akylai saugomas teritorijas. Tai – akmens amžiaus olų kūryba, kurią dažniausiai gyvai leidžiama pamatyti tik itin svarbiems žmonėms, ir vitražai, ilgus šimtmečius tarnavę kaip nepasiekiama spalvingos šviesos ertmė sakralinėse erdvėse. Parodoje visas šis paveldas nurimsta, iš kiek frustruotos didybės nusileisdamas arčiau žiūrovo; šviesa tampa dulksvesnė, o delnų atspaudai panašesni į tuos, kuriuos netyčia (o galbūt specialiai, dėl pokšto) dirbdami virtuvėje paliekame miltuose.
Grįžkim prie trupinių. Šioje parodoje jie gali reikšti ir smėlį – dalelytėmis ištrupėjusias uolienas, apleidusias vientisas uolas ir susibūrusias į visai kitokios formos būtį. S. Rantalos kūriniuose smėlis tarsi atgimsta kaip naujos rūšies „uoliena“, kiek primenanti lentynas, lyg ir tūrines, bet ne tokias, ant kurių išties galėtum kažką pasidėti. Lentynos – regis, itin žmogiškas daiktas – nurodo į kažką daugiau, kažką ne visiškai žmogiško. Geriau pagalvojus, geologinių sluoksnių logika gana artima lentynos logikai, tik vietoje puodelių juose – bazaltas, o vietoje knygų – kreida. S. Rantalos kūriniuose, sukurtuose iš Vilniaus apylinkėse kasamo smėlio, kalbama apie lokalią būtį dabarties laikais. Kai pasaulyje beveik nebėra būstų, kurie nebūtų įvairiausiose Žemės vietovėse kasamų medžiagų sankaupa, kaimynystėje randamo smėlio „lentynos“, viena vertus, grįžta prie ryšio su vietiniu kontekstu. Ir vis dėlto, tam tikra prasme iš smėlio kruopelių sudaryti objektai atkartoja tų pačių globalaus pasaulio būstų logiką – šie būstai, visai kaip S. Rantalos kūriniai, sulipdyti iš šūsnies įvairios kilmės elementų.
Šioje archeologijos, geologijos ir kasdienybės sankirtoje atsiranda ir vadinamieji sekretai – ko gero, trapiausia archeologija pasaulyje: ją praktikuojantys laidoja grožį iš anksto suplanavę būsimą atradimo džiaugsmą. Dviejų minučių senumo iškasena! Tačiau kai kuriais atvejais, matuojant džiaugsmo lygį, jos amžius tolygus tūkstantmečiui ( M. Frėjutės „Sekretai“).
Galiausiai, tarp ką tik paslėpto ir kaipmat atkasto sekreto ir karjero, kuriame kasamas milijonus amžių skaičiuojantis smėlis, išlenda kažkas faktiškai itin artimo tam, kas įvyko vos prieš kelias minutes; tačiau žmogiškojoje percepcijoje tai gali pasirodyti kur kas artimiau senukui smėliui. Ar laikais, kai tebuvai kūdikis, prekyboje pasirodęs keistas butelis su skysčiu , vienodai kokybiškai valančiu tiek skrandį, tiek kriauklę, veikiau panašus į sekretą, kurį pats nuo savęs paslėpei, ar vis tik į tą kažką sunkiai suprantamo, amžių nugludinto ir nebeperskaitomo? (M. Frėjutės „Pagrįsta tikra istorija“).
Po kurio laiko pilis bus nuplauta, tačiau dabar dar yra laiko ją apžiūrėti.
Marta Frėjutė – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, savo meninėje praktijoje tyrinėjanti fikcijos bei atminties sampyną kintančiame istoriniame kontekste ir šio atspindį kasdienybėje bei mituose. Kūrėja yra įgijusi architektūros bakalauro bei šiuolaikinės skulptūros magistro laipsnius Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kur šiuo metu studijuoja doktorantūrą ir dėsto. Jos darbai eksponuoti grupinėse parodose Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje, Lenkijos skulptūros centre, Oronske, (Lenkija), Neapolio fizikos muziejuje (Italija), FORM galerijoje Perte (Australija), taip pat galerijose „Atletika“ Vilniuje, „Locomotif“ Lentvaryje ir kitur. 2022 m. menininkė surengė ir personalinę parodą galerijoje „Artifex“ Vilniuje.
Sallamari Rantala – suomių menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Autorės kūryba kristalizuojasi stebint medžiagų judėjimą ir kaitą asmeninėje gyvenamojoje aplinkoje. Savo praktikoje S. Rantala derina piešimo ir medžiagų formavimo technikas, dažnai lemiančias reljefiškus rezultatus – čia susilieja linija ir trimatiškumas, siūlomos naujos kompozicijos ir po paviršiais slypintys pasakojimais. Menininkė yra surengusi personalines parodas galerijoje „Å-galleria“ Turku (Suomija), „Våga se“ erdvėje Stokholme ir „Verpėjų“ erdvėje Marcinkonyse, taip pat dalyvavo grupinėse parodose Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, VDA „Titanike“, Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje ir kitose institucijose. 2020 m. kūrėja pelnė „JCDecaux“ premiją.
Parodos kuratorė Egla Mikalajūnė
Parodos architektas Vytautas Gečas
Dizainerė Eglė Ruibytė
Tekstų vertėja ir redaktorė Alexandra Bondarev
Paroda veiks iki balandžio 5 d.
Parodos lankytojai gali ateiti su savo augintiniais, ypač su šunimi vedliu ar pagalbininku.
Menininkės dėkoja: Gediminui G. Akstinui, Alexandrai Bondarev, Neringai Černiauskaitei, Vytautui Gečui, Vitalijai Jasaitei, Eglai Mikalajūnei, Eglei Ruibytei, Antanui Stanislauskui, Kęstučiui Šimoniui ir šeimai.
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Paroda rengiama kaip Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamos iniciatyvos „SU-MENĖK“ dalis.
„Editorial“ darbo laikas:
Vasario mėnesį: IV ir V 15– 19 val. / VI ir VII 12– 16 val.;
Nuo kovo: III–V 15– 19 val. / VI 12–16 val.