Įeini į erdvę ir ką pamatai? Ar matai sukonstruotus objektus, o gal kažką, supūstą vėjo? Ar tai milžiniška boružė kabo ant sienos – ar tik atrodo realu? Šios mažos mechaninės mašinos bendrauja tarpusavyje ar tai tik tavo karštligiškų smegenų fragmentas? Kaip čia esantys daiktai funkcionuoja? Ar šis daiktas kalbasi su savimi? O gal jo dalys bendrauja vienos su kitomis? Ar kažką sako tau? Kažką sako tau dabar pat, o tu nesupranti slaptažodžiu apsaugotos kalbos, nes nežinai slaptažodžio?

Galbūt verta kaip nors užmegzti ryšį su juo. Tačiau kaip? Bakstelėti pirštu. Galbūt pavyks. Pirštas išsitiesia ir atšoka nuo minkštos, lanksčios medžiagos. Žiūrėk, jis grįžo į savo formą. Tavo piršto paliktas įlinkis išnyko, tarsi jo nė nebuvo. Ar liko pėdsakas? Ar kai kurios šito daikto dalys tave jaučia? Jei tarsime, kad visa tai sudaro vieną didelę sistemą (ekosistemą?), tuomet tai reikš, kad visos jo dalys susijusios, o jei bakstelėsi vienoje vietoje, šis daiktas rezonuos visose kitose vietose. Reiktų elgtis atsargiai ir nedaryti nereikalingų judesių. Niekad nežinai, kuo tai baigsis. Amazonės džiunglėse į mišką įeina dešimt žmonių, o išeina tik du. Kodėl tiedu išgyvena? Ką jie padarė gerai? Kaip suklydo likę aštuoni? Nelengva rasti saugią salą. Pirštas šokteli, išsiveržia uždegta ugnis. Džiunglėse suklykia beždžionės. Galbūt jos mėgaujasi romantišku vakaru ir mes joms maišome. Bet ar romantiką išrado ne žmonės? Ar tropikų beždžionės rengia romantiškus vakarus? Klyksmai ilgėja, sunku suprasti, jie tave gąsdina ar žavi. Matyt, ir tas, ir tas.

Kodėl tau ten reikia? Temsta. Čia pasidaro kiek pavojinga. Ar jau buvo pavojinga? Na, dabar pasidarė daug pavojingiau. Teks galvoti apie kiekvieną žingsnį. Žinai, kas svarbiausia? Žinai. Jei dingsi džiunglėse, niekas tavęs neras. Džiunglės tave praris. Milžiniška boružė į savo lizdą parsineš visa, ko nepribaigs plėšrūs augalai. Tavo dalys išsisklaidys miške, niekas nebegalės jų surinkti atgal. Šiaip ar taip, tu nesi dėlionė. Kartais neblogai būti dėlione. Jausti gretimas dalis visuose keturiuose savo šonuose. Jei būtum dėlionė, kokį vaizdą pasirinktum? Kažką iš mokslinės fantastikos? Ar banalų natiurmortą? Dėliones su natiurmortais ir peizažais perka dažniau, jei tikėsime stalo žaidimus gaminančių kompanijų statistika. Bet tu nenori būti kaip kiti. Pasiduoti masiniam skoniui. Bet kas galų gale pasakys, kodėl tai blogai?

Mano manymu, mes jau toli pažengėme. Pažvelk, jau nebe taip ir paprasta atskirti tave nuo aplinkos. Atradai prieigos būdą. Ar tiesiog nusipirkai gerą kamufliažinį kostiumą ginklų parduotuvėje? Jei miškas pamatys, kad vaikštai čia su ginklu, tave sunaikins. Nors kas sakė, kad čia apskritai miškas? Tik paprasta ištapyta vaikų žaidimų aikštelė. Greitai ateis vaikai ir pasigirs siaubingas riksmas.

Jie ims viską liesti ir jei kas nors turės flomasterį, jie viską nuspalvins. Geriau išeiti kuo greičiau. Tegul miškas pasirūpina savimi. O gal verta palaukti vaikų ir perspėti, kad milžiniška boružė gali juos nusinešti į savo lizdą? Nors nežinai, ar čia tikrai tavo reikalas. Tau tiesiog patinka subtilumas ir puikiai išbaigtos detalės, nepažįstami garsai, kvapai… Atsipalaiduoji ir jauti, kaip slaptažodžiai ima patys kalibruotis…

Dieve mano, kur dingo tavo pirštas?

– Natalija Serkova

(Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas)

Jakub Choma (g. 1995) yra jaunosios kartos menininkas, gyvenantis ir dirbantis Prahoje. Baigęs tapybą Prahos Menų, architektūros ir dizaino akademijoje, Choma pasitelkia įvairias medžiagas bei skaitmenines technikas skulptūriniams koliažams arba tankioms ir daugiasluoksnėms aplinkoms kurti. Meninininkas surengė solo parodas Polansky galerijoje, Prahoje, Liste mugėje, Bazelyje (artėjanti), bei dalyvavo grupinėse parodose Horizont galerijoje, Budapešte, A.M.180 galerijoje, Prahoje ir kt.

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

Grįžti į pradžią