Vasarą keletą mėnesių praleidau Liverpulyje, toks keistas miestas, gyvenantis viltimi, kažkada regėjęs savo aukso amžių ir buvęs turtingiausias uostas Jungtinėje Karalystėje, beje – pirma ir paskutinė „Titaniko“ registracijos vieta. Šiandien Liverpulyje stipriai stimuliuojama bendradarbystės ir startuolių dvasia, tiesa, daugelis šių erdvių tuščios ir geresnės ateities pažadas vis atidedamas. Apsistojau dangoraižyje, dvidešimt pirmame aukšte, amerikiečių kompozitoriaus ir jo žmonos rašytojos bute, iš kurio matėsi nuostabi panorama, retkarčiais atplaukiantys kruiziniai laivai ir miesto ateities planai.
Mėgau vaikščioti po buvusių dokų rajoną, o labiausiai man patikdavo hanginti apleisto prekybos centro mašinų parkavimo aikštelėje. Pirmąkart mane ten pasitiko sulaukėję gatvės berniūkščiai iš greta esančios treilerių parko bendruomenės. Supratę, kad esu užsienietis, jie manęs paprašė pasakyti liverpuliškai „I am a sausage“ ir išsitraukę telefoną ketino nufilmuoti. Pasijutau svetimas, naivus ir prisiminiau savo vaikystę Justiniškėse. Visai nesusidraugavome. Velniop juos. Jie dar nežino, kad po to, kai aš išvyksiu, netrukus atvažiuos buldozeriai, nugriaus jų pašiūres, o čia bus kūrybinių industrijų hubas.
Aikštelė buvo jauki, apsupta peraugusių ir į džiungles panašėjančių gyvatvorių, kurios saugojo nuo greta besitiesiančios gatvės triukšmo. Voliojosi vežimėliai, įvairūs rakandai, klozetas, metro dydžio butaforinis kompasas, sportbačiai. Tačiau ilgiausią šešėlį ant aikštelės metė iš tvoros išaugantis outdooras. Ant jo sluoksniais, metai iš metų, buvo klijuojamos vis naujos reklaminės kampanijos, tačiau kartais tuos sluoksnius reikėdavo nulupti ir viską pradėti iš naujo. O senuosius banerius, suplėšius it bloga menančias nuotraukas, buvo galima palikti krūmuose, kur aš jas ir radau. Susikroviau į vieną iš vežimėlių, parstūmiau namo, išsikviečiau pagal skelbimus rastą kurjerį, tiesa, atvažiavo autobusiukas tamsintais langais, kuriame kartu su daiktais namo keliavo ir pavargę tautiečiai.
Vilniuje išskleidžiau šiuos skutus ant studijos grindų ir popieriaus peiliuku išpjausčiau figūras, galbūt panašias į Egipto piramidžių piešinius, kurių nemačiau, nes kai prieš daug metų buvau Egipte, filmavome reklamą, ir beveik visą laiką praleidau viešbutyje.
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela
Grįžti į pradžią